Renginiai ir įvykiai

2022-06-06

Išvyka į Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus draustinį

img7438

Gegužės 27 d. MRU bendruomenės nariai dalyvavo Bendruomenės gerovės centro organizuotoje ekskursijoje į Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus draustinį Radviliškio rajone, aplankant tris didžiausius muziejaus objektus ir Šeduvos malūną. (Nuotraukos patalpintos K:\- Pasikeitimui -\2022.05.27_išvyka į Daugyvenę_nuotraukos).

Pirmiausiai aplankėme garsųjį Burbiškio dvarą: gėrėjomės vis dar žydinčiais margaspalviais tulpių kilimais, klausėmės gidės pasakojamų istorijų apie dvarą ir parką, jo gyventojus, užsukome į tvenkinių salas, ir džiaugėmės grįžusiu pavasariu. Dvaro istorijos ekspozicija įkurta senajame Baženskių dvare, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a. Dvaro pastatai suformuoti taip, kad sudaro didelį uždarą kiemą. Peizažinio tipo dvaro parkas, užimantis 28 ha, pasižymi įspūdingais tvenkiniais, kuriuose yra 15 salų, sujungtų tarpusavyje žaviais tilteliais, mažosios architektūros elementų, pirmoji Lietuvoje skulptūra Vytautui Didžiajam. Atstatytame rūmų svečių korpuse veikia svečių namai, rūmų verandoje yra dvaro istorijos ekspozicija, dvaro ledainėje įrengta pobūvių salė. Senajame dvare vyksta kasmetės Tulpių žydėjimo šventės.

Tulpės Burbiškio dvare – ilgametė tradicija, pavasarinės gėlės čia žydėjo ir 20 amžiaus pradžioje. Idėja atgaivinti dvaro gėlyną kilo muziejaus įkūrėjui, ilgamečiam direktoriui Egidijui Prascevičiui. Pirmosios tulpės buvo pasodintos 1995 metais, dabar kolekcijoje skaičiuojama apie pusė tūkstančio tulpių veislių. Autentiškumą puoselėjančiame Burbiškio dvare tulpės susodintos pagal 20 amžiaus pradžios tradiciją – augalai tuomet sodinti klombose ir lysvėse. Ir daugiau nei po 100 metų tulpių žiedai Burbiškyje primena laiką, kai čia gyveno ir parką puoselėjo dvaro savininkai Baženskiai.

Antras aplankytas objektas – Kleboniškių kaimas, 18 ha plote įsikūręs Kleboniškių kaimo buities muziejus (vadinamas Rumšiškių pusbrolis), į kurį iš apylinkių perkelti XIX a. ir XX a. pradžiai būdingi kaimų pastatai: gryčios, klėtys, pirtys, klojimai, daržinės ir kt. Pastatuose įrengtose ekspozicijose atkurta ūkininkų buitis nukelia į XIX a. pabaigą. Kaime organizuojamos etnografinės šventės, vasaros sezono metu rodomi klojimo teatrų vaidinimai.
Taip pat aplankėme įspūdingą dar veikiantis 1884 m. statytas vėjo malūną.

Trečiasis objektas – Raginėnų archeologijos paminklų kompleksas, kurį sudaro 12 objektų. Iki mūsų dienų išliko piliakalniai ir senovės gyvenvietės, pilkapynai, senkapiai, mitologiniai akmenys. Reikšmingiausias iš jų – vienas įspūdingiausių Šiaurės Vidurio Lietuvos piliakalnių – Raginėnų piliakalnis, vietos gyventojų vadinamas Raganų kalnu. Iš rytų piliakalnį juosia Daugyvenė, iš pietų ir vakarų – dauba, šiaurinėje pusėje yra griovys ir pylimas. Šalia piliakalnio, ant kalvos, yra mūsų eros II–III a. Raginėnų pilkapynas. Kitas pilkapynas yra Raginėnų pušyne. Jame suskaičiuojami 93 pilkapiai.

Pabuvę Daugyvenės kraštovaizdžio draustinyje, keliauninkai atvyko į garsųjį Šeduvos malūną vakarienės pailsėti ir pasidžiaugti patirtais įspūdžiais. Šeduvos malūno pradžia – 1905-ieji meta. Tuomet jis buvo pradėtas statyti. Tarsi kažkokio užkeikimo persekiojimas, malūnas, dar nebaigtas statyti, užsidegė, jo vos nepraradome karo metais (buvo smarkiai apgriautas). Tarybiniais metais malūnas buvo nacionalizuotas ir apleistas, paliktas likimo valiai. Tačiau 2000-aisiais metais tarsi iš naujo atgimė. ir tapo garsiausiu pakelės restoranu, žmonės į jį plaukdavo kaip į atlaidus. Čia žmones viliojo ne girnų gaudesys ir ne sparnų šniokštimas, o indų barškėjimas ir gardūs kvapai. Malūno aplinka buvo suformuota taip, kad joje atgaivą rastų ne tik kūnas, bet ir siela (čia rasite daug motyvų, besisiejančių su skaičiumi 7, kuris yra laikomas mistiniu, magišku, nešančiu laimę).

Kaip pasakojo Šeduvos baba vadinama etnografė, tautosakos puoselėtoja ir rinkėja Emilija Brajinskienė, malūno istorija gaubiama paslapties, įvairių kalbų ir net mistinių dalykų. Kalbama, kad malūną statyti apie 1905 m. pradėjo iš Amerikos grįžęs Jarašiūnas. Jo žmona buvo šeduvė, tad šeima, užsidirbusi pinigų už Atlanto, grįžo į moters gimtinę. Nors vos už kelių kilometrų jau stovėjo turtingo vokiečio malūnas, tačiau naujakuriai tikėjosi, kad darbo pakaks visiems, tuo labiau kad vokietis ne miltus malė, o buvo įsirengęs lentpjūvę. Nusipirkę žemės sklypelį, Jarašiūnai pradėjo statybas. „Jarašiūnas ilgai sprendė, kurioje vietoje turi būti malūnas. Tai nebuvo taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – malūną reikia statyti ten, kur net ir nesant stipraus vėjo sparnai suktųsi. Bet būtina, kad jis stovėtų taip, jog užėjęs galingas vėjas nepersuktų sparnų ir kaskart nereikėtų jų keisti naujais. Išėjo Jarašiūnas į kiemą ir klauso: girdi, bobos kažkur plepa, čiauškia, ginčijasi. Jeigu žmonės kalba, toje vietoje malūno statyti negalima, nesiseks. Kitą dieną vėl dairosi: išgirdo, kad arklys tik sužvengė, šuo tik sulojo. Vadinasi, vieta statyboms tinkama.

Šeduvos malūną daugelis vadina velnių malūnu. Buvo kalbama, kad jis sukdavosi net tada, kai nebūdavo vėjo, nes jo sparnais šokinėdavo pats velnias. Malūnas net du kartus buvo stipriai suniokotas, tačiau jo šerdis – sparnų sukimo mechanizmas – išliko nepavaldus nei laikui, nei naikinančiai žmogaus veiklai.
Ne tik puikus kelionės maršrutas, bet ir oras džiugino: lietų ir debesis palikę Vilniuje, dalyviai visą dieną džiaugėsi pavasario saule.

Baigiantis ekskursijai, visi palinkėjo, kad tokia išvyka turėtų būti ne paskutinė. Ištraukėlė iš dalyvių surimuoto (kiekvienas sakė po žodį, todėl ne eilėraštis) pasakojimo-šūkio:
„Dovana. Mes – jėga, nuotykis debesyse, skrendam su šypsena; smagumėlis pramogaujam, gerovė su saule, dainuojam iškyloje visi!“